vaiko-batukai

Kodėl mūsų mažieji bijo? (II dalis)

Mama, neišjunk šviesos!

Ar numanote dėl kokios baimės dažniausia pas vaikų psichologą keliauja tėveliai. Žinoma dėl tamsos baimės su visais jos baubais, siaubais... kuomet vaikas vis dažniau atsisako eiti miegoti į savo lovą, prašo miegoti su tėvais.

Tamsos baimė labiausiai būdinga priešmokyklinukams (4-6 metų vaikams), nes šiuo laikotarpiu mažieji itin intensyviai mokosi atskirti realybę nuo fantazijų. Paprastai tamsos baimė išskiriama iš kitų dažnų vaikiškų baimių, nes pagrindinis šios baimės šaltinis yra vaiko gaunama neigiama informacija, įprastai išgirsta, pamatyta per televiziją. Nesunku pastebėti, kad vizualinė informacija šiuo metu apima beveik visas gyvenimo sritis ir labai veikia ne tik jaunimo, suaugusiųjų, bet ir mažųjų realybės suvokimą, vaizduotę. Filmuose matyti bei išgyventi vaizdai įvykiai prisideda prie ateivių, raganų, elfų apsigyvenimo vaiko galvelėje. Ir visgi nors vaikas sako, kad bijo tamsos, iš tiesų gali bijoti visai kitų dalykų. Galbūt iš tiesų vaikas bijo po lova esančios pelės arba raganos, žvelgiančios pro langą. 4 metukų Saulės mama pasakojo, jog guldoma viena į lovelę mergaitė nuolat prieštaraudavo, bijodavo tamsos, visai kitaip nei likusi miegoti kartu su mama, besijaučianti jos globojama ir saugoma nuo pabaisų. Todėl ir jūs pažinodami savo vaiką galite pastebėti kitokius už tamsos baimės besislepiančius jo poreikius.

O per daug nerimauti dėl mažylio tamsos baimės nevertėtų, nes ją vaikai dažniausiai „išauga“ su amžiumi ir didėjančiu gebėjimu atskirti fantaziją nuo realybės. Vis dėlto kaip supratote dėl mažamečio negebėjimo atskirti realybės nuo fantazijos sakyti, kad jokių pabaisų kambaryje nėra ir negali būti, yra bergždžia. Tačiau jūs kartu su vaiku galite padėti jam “kontroliuoti” situaciją ir neleisti raganoms, monstrams jo daugiau gąsdinti. Tokiu atveju gali pagelbėti pabaisų išsiurbimas iš po lovos dulkių siurbliu, mylimo vaiko meškino, kuris jį saugotų, paguldymas kartu į lovelę ar palikta naktinė lempa, kuri nubaidytų raganas.

 

Nesiartink, ten piktas šuo

Galbūt ir jūs iki šiol nemaloniai sustingstate, perbėgate į kitą gatvės pusę pamatę didelį šunį. Nieko keista, žinant, jog gyvūnų, dažniausiai šunų, baimė ne tik itin paplitusi tarp mažamečių, bet neretai išlieka ir vyresniame amžiuje. Vaikų gyvūnų baimę pastebėsime iš jų staigaus noro pasislėpti, užsiropšti kuo aukščiau, kad jo „nesuvalgytų“, kad jam neįkastų, o sunkesniais baimės atvejais net atsisakymu išeiti laukan.

Įdomu, kodėl vieniems iš mūsų bijoti „mielo“ driežo taip neįprasta ir nesuprantama, o kitiems net mintyse baugu prie jo prisiliesti? Mažamečio gyvūnų baimę geriausiai paaiškina tėvų, senelių, artimųjų mokymas vengti pavojingų šunų, kitų gyvūnų arba realus neigiamas pačio vaiko susidūrimas su kokiu nors gyvūnu. Rodos, paradoksalu, tačiau kaip pasakojo Gretos mama mergaitei įkandus mažam šuniukui, ji ėmė visiškai nebeprisileisti ne piktesnių, didelių šunų, tačiau būtent mažesnių, su kuriais buvo susijęs jos neigiamas patyrimas. Ir dar vienas reikšmingas vaikų gyvūnų baimės aiškinimas – jų tėvų gyvūnų baimė. Psichologams išsiaiškinus ne tik vaikų, bet ir jų tėvų šunų baimę, gauti įdomūs rezultatai: vaikai, kurių tėvai vaikystėje vengdavo susidūrimo su šunimi bei iki šiol jaučiasi įsitempę būdami tarp šių keturkojų, taip pat labiau bijo šunų.

Kita vertus, pažvelgus į vaikų gyvūnų baimę iš žmonijos evoliucinės pusės, dėl žmogaus brendimo, patirties kaupimo mums įgimta saugoti save, išgyventi baimę pirmąkart susidūrus su nauju, nepažįstamu objektu. Tačiau ši pirminė baimė tikrai gali palaipsniui išnyksti, pasikartojant mūsų teigiamam susidūrimui su baimę keliančia situacija. Tadukas niekuomet neidavo artyn jūros, nes nuo pirmo karto jos labai išsigando. Tėveliai negalėjo paaiškinti šios sūnaus baimės, o berniukas atsisakydavo priartėti prie jūros net drauge su jais. Vis dėlto matydamas kitų vaikų krykštavimą besipliuškenant vandenyje, jis pamažu vis artėdavo prie kranto: kartais greitai nubėgdamas pasisemti vandens į kibirėlį, kartais truputį pabraidydamas, kol jūra nebetapo tokia bauginanti.

Tikriausiai ir jūs galėtumėte pateikti nemažai keistų, sunkiai suvokiamų savo mažojo baimių pavyzdžių. Be abejo tai tik keletas priežasčių padėsiančių geriau pažinti vaiko atsisakymą miegoti tamsoje, slėpimasį už jūsų pamačius šunį, kitą nemalonų jam padarą. Tačiau jūsų užduotis pagalvoti, koks yra būtent jūsų vaikas, kokioje aplinkose jis gyvena.

 

Pradėkime nebijoti

Dažnu atveju mažojo baimės sukelia tikrai nemažai sunkumų, o tėveliams iškelia įvairiausių klausimų: „Ar mūsų vaiko baimė normali?“, „Gal mes kalti dėl jo baimės?“, ir galiausiai, „Kaip mes galime padėti savo atžalai?“. Nors mažojo baimė gali atsirasti dėl stebimo tėvų nerimo, atsako į baimę, kita vertus itin stipri vaiko baimė trikdanti jo kasdienybę gali taip pat gerokai apsunkinti šeimos gyvenimą.

Pirmiausia padėdami vaikui nebijoti nepradėkite ieškoti „kaltų” šioje situacijoje, nes tai problemą gali tik apsunkinti. Psichologai sutinka, kad norint padėti vaikui nebijoti svarbiausia su juo pasikalbėti ir atpažinti jo išgyvenamus jausmus. Net suaugusiesiems dažnai sudėtinga kalbėti apie jausmus, tuo tarpu mažamečiai dažnai dar net nežino žodžių, kuriais galima būtų nupasakoti savo jausmus. Vaiko baimė gali pasireikšti labai skirtingais būdais, vis dėlto pastebima, jog išsigandęs vaikas pradeda dažniau verkti, atsisako likti vienas, tiesiogiai kalba apie gąsdinančias pabaisas. O galbūt jūsų atžala dažnai skundžiasi galvos, pilvo skausmais? Nenustebkite, tai tik dar viena baimės forma, nes mažieji kaip ir mes jaučia fiziologinius streso padarinius, tik jie dar negali to susieti.

Be jokios abejonės padėdami vaikui nebijoti visad galite pasitelkti žaidimus. Žaisdami kartu su vaiku pastebėsite, kaip jo žaislai „bendrauja“, reiškia jausmus, ko ir kada labiausiai išsigąsta. Pasilinksminkite su vaiku drauge visuose namuose ieškodami, kur „pasislėpė” monstras. Persirenkite kostiumais ir surenkite vaidinimą, kaip jūsų sūnus išveja raganą. Arba leiskite mažajam “kontroliuoti” baimę savo kambaryje sukonstravus spąstus baubui.

Epsichologija-logo

Prenumeruokite naujienlaiškį.