Baimė nėra visiškai neigiama emocija. Juk būtent dėka šio jausmo mes gebame apsaugoti save, išvengti laukiančio skausmo. Svarstant apie vaikų baimes, tiek išoriniai – šeimos, socialinė aplinka, kurioje auga vaikas, tiek ir vidiniai aspektai – paveldimumas, mąstymo gebėjimai – turi įtakos vaikų baimėms. Minėtieji veiksniai, tam tikra prasme galintys „užauginanti“ vaiko baimę, gali pasireikšti labai įvairiai. Gretos paveldimumas bei labai jautrus melancholiškas temperamentas lėmė mergaitės socialinę baimę (stipri baimė jaučiama dėl kitų žmonių buvimo), tačiau jos tėveliai šiuo atveju leisdami mergaitei vengti, praleidinėti pamokas taip pat prisidėjo (nors ir nesąmoningai) prie baimės palaikymo.
Be jokios abejonės rašant apie baimę sudėtinga būtų nepaminėti vienų pirmųjų bihevioristinės psichologijos atstovų eksperimentiniu būdu tyrinėjusių vaiko baimę. Psichologai nustatė, jog vaikas išmoksta baimės trimis būdais: sąlygojimu (susiejęs nusideginimą karštu vandeniu su vandens baime), modeliavimu (stebėdamas savo bendraamžio išgąstį išvydus vorą) bei tiesioginiu susidūrimu su baime keliančiu objektu ar aplinkybėmis. Būtent Dž. Vatsonas taikydamas išmokimo teoriją žmonėms ir bandydamas atsakyti, kodėl vaikai pradeda bijoti to, ko anksčiau nebijojo atliko itin plačiai žinomą „Mažojo Alberto” eksperimentą. Jo metu kiekvienąkart stiprus garsas susietas su paleista balta pelyte sąlygojo Alberto pelių baimę.
Beje, kas sukelia vaikams daugiau baimės, tikra grėsmė jų saugumui susidūrus su dideliu, piktu šunimi, ar vis dėlto jų vaizduotėje gyvenantys monstrai, vaiduokliai, kitos jų išgalvotos būtybės? Pasirodo, ilgą laiką buvo manoma, jog mažieji dėl patirties stokos, ne itin suvokdami realių aplinkybių keliamos grėsmės, labiau bijo įvairių įsivaizduojamų būtybių. Tačiau pastaruoju metu psichologai pateikia ir kitokį atsakymą į pastarąjį klausimą. Tyrime 3-5 metų vaikams pateikus istorijas su tikrais (piktas šuo, susidūrimas su krokodilu, rykliu) ir išgalvotais (drakonas, monstras) baimės šaltiniais, vaikai jas nurodė vienodai grėsmingomis. Mokslininkai teigia, jog tai nestebina žinant, jog jau nuo mažų dienų vaikai gali išgyventi baimę tiek remdamiesi asmenine patirtimi, tiek girdėdami tradicinias liaudies pasakas su fantastiniais herojais (pavyzdžiui, pasaka „Vilkas ir raudonkepuraitė“). Taigi dabar akivaizdu, jog tiek tiesioginis, tiek netiesioginis susidūrimas su baimės šaltiniu vaikui gali sukelti tokį pat stiprų išgyvenimą.
Papildomai, evoliucinės psichologijos atstovai aiškina, jog ikimokyklinukų vaiduoklių, monstrų baimė būdama tokia pat stipri kaip realios grėsmės baimė, ugdo jų gebėjimą vėliau suvokti, atskirti, kas yra tikri ir pavojingi plėšrūnai. Neveltui įkimokyklinėje įstaigoje, pirmą kartą likęs be ypatingos motinos globos, vaikas itin aktyviai domisi, tyrinėja aplinką ir vis labiau mokosi pats numatyti bei išvengti grėsmės.
Mergaitės ir berniukai bijo skirtingai?
Įvairios baimės vienodai pažįstamos abiejų lyčių vaikams. Australijos bei Amerikos vaikai nuo 7 iki 17 metų nurodė patiriantys vidutiniškai 14 skirtingų baimių. Todėl galima būtų teigti, jog baimės patyrimas priklauso nuo žmogaus, ne nuo jo lyties. Vis dėlto tyrimais atskleidžiami kitokie rezultatai.
Lyginant berniukų bei mergaičių baimes, mergaitės yra daug baikštesnės ir šis skirtumas pasireiškia jau labai ankstyvame amžiuje. Pasirodo, geriausiai šį skirtumą gali paaiškinti nuo mažens visuomenės, šeimos palaikomi skirtingi lyties vaidmenys su priskiriamais gebėjimais, elgesiu, nuostatomis. Juk mergaitės dažnai mokytojų, tėvų baramos susistumdžius viena su kita, pasielgus agresyviau, tuo tarpu berniukams iki šiol verkti gana dažnai yra neleidžiama, teigiant, kad verkti yra nevyriška. Ne veltui kai kurie psichologai pabrėžia, jog būtent prisiimti berniukų bei mergaičių lyties vaidmenys, ne pati lytis lemia jų baimės intensyvumą.
Baimė, kaip lyties atributas, taip pat labiau taikomas mergaitėms, kadangi iš berniukų paprastai visada tikimasi drąsos, tam tikro didvyriškumo. Todėl Tomukas nepaisant akivaizdžiai pastebimo jo išgąsčio, būdamas drąsus vyras visuomet nepraleidžia progos pasišaipyti iš savo bailios sesės reakcijos išvydus kambaryje vorą.
Taip pat labai įdomu tai, kad tos pačios lyties bendraamžis viduriniojoje vaikystėje daro reikšmingą įtaką mergaitės ar berniuko baimės intensyvumui. Norėdami sužinoti tos pačios lyties bendraamžio poveikį vaikų baimei mokslininkai atliko tyrimą su 9-12 metų berniukais bei mergaitėmis. Vaikai įvertino savo baimę išklausę dviejų istorijų (pozityvios bei fantastinės, šiek tiek bauginančios) būdami vieni bei pasikalbėję apie girdėtas istorijas su savo lyties bendraamžiu. Tyrimas parodė, kad berniukams dėl įprastai jų lyčiai priskiriamo drąsumo, stiprumo labiau būdinga savo baimę slėpti, nedemonstruoti jos kitiems, nes aptarę istorijas su savo bendraamžiu jie jau “bijojo” mažiau. Tuo tarpu mergaičių baimės, kurių jautrumas, bailumas yra visiems suprantamas, pokalbis su bendraamžia beveik nepaveikė.
Kai tėvai stiprina baimę
Įprastai daugumai tėvų vaikų baimės atrodo visiškai be pagrindo ir gerokai perdėtos. Tačiau tėvelių pasirinktas vaiko auklėjimas, santykiai su juo yra labai reikšmingi ir gali prisidėti prie atžalos baimės susiformavimo, jos palaikymo ar pagelbėti baimę įveikti.
Agnės mama pasakojo, jog labai stengiasi įtikinti dukrą nebebijoti varlių, tačiau sutinka, jog mergaitei jau ne kartą teko stebėti ir pačios mamos išsigandusią išraišką, atsitraukimą susidūrus su šiuo šaltu, šlapiu varliagyviu. Pasak psichologo, Ronaldo Rapee tėvų nerimas prisideda prie vaiko baimės, jam modeliuojant išsigandusio tėvo elgesį arba girdint iš jo neigiamą informaciją („Nelįsk prie šuns, jis įkas“). Atliktas eksperimentas parodė didesnį vaikų baimingumą, nepažįstamo vengimą, jiems prieš tai stebėjus įsitempusios, susijaudinusios mamos bendravimą su nepažįstamuoju.
Neatmetama ir tai, jog prie mažųjų baimių, nerimo gali prisidėti tėvų pasirinktas netinkamas auklėjimo stilius. Kalbant apie specifinį klaidingą tėvų auklėjimą paprastai išskiriamas taip dažnai pastebimas tėvų perdėtas vaiko saugojimas. Per daug saugantys, įsitraukiantys į vaiko globą tėvai iki minimumo apriboja vaiko galimybes pažinti aplinką bei susidurti su baugesnėmis gyvenimo situacijomis. O vėliau pats vaikas yra linkęs vengti baimę keliančių situacijų, o susidūręs negeba teisingai įvertinti grėsmės, prisitaikyti prie aplinkybių.
Beje, prisiminkite, kada paskutinį kartą stengdamiesi nuraminti savo vaiką bandėte pasijuokti iš jo baimių? Tikriausiai supratote – mėginimas pasijuokti iš vaiko baimės, jį kritikuoti yra tik dar vienas netinkamas tėvų auklėjimo būdas trukdantis vaikui susidoroti su baime. Nuvertinę jums juokingą monstrų, po lova besislepiančios raganos baimę, pagalvokite, kaip jaustumėtės, jei kažkas pasišaipytų, nesuprastų jūsų didžiausio siaubo: skridimo lėktuvu, didelio aukščio ar kitos „rimtos“ baimės. Vaikas bijo taip pat kaip suaugęs, tik dėl patirties stokos jo baimės daug iracionalesnės. Puikų pavyzdį pateikė 2 metukų Luko mama, kuri ilgą laiką nežinojo, kaip įveikti vaiko vonios baimę. Berniukas nesuprasdamas šio daikto veikimo, jausdamas nesaugumą, atsisakydavo eiti į vonios kambarį, verkdavo, jei mama skalbdavo vonioje. Tačiau situacija pasikeitė mamai papasakojus Lukui, jog ir ji maža bijojo vonios bei kartu su vaiku pabandžiusi vonioje „išmaudyti“ jo žaisliukus.
Visgi nors ir tėvų santykis su vaiku, atmosfera namuose be abejonės prisideda prie vaiko vystymosi, tačiau negalima sakyti ir, kad vaiko bamingumas priklauso tik nuo auklėjimo ar tėvų pavyzdžio.. Nemažai lemia ir vaiko temperamentas, jo asmenybė. tai patvirtina ir tyrimai, atlikti su vienoje šeimoje gyvenančias dvyniaisTokie tyrimai parodė, jog priklausomai nuo vaikų paveldimumo tėvų auklėjimas gali turėti labai skirtingą poveikį jų baimėms.
